Dabartiniam ilgalaikiam biudžetui artėjant į pabaigą, Europos Parlamentas reikalauja ambicingesnės finansinės programos, kuri padėtų spręsti vis didėjančius iššūkius.
Europos Sąjunga, kaip ir atskiros valstybės narės, turi užtikrinti reikiamas lėšas, kad galėtų įvykdyti savo pažadus piliečiams. Be tinkamos finansinės paramos šie įsipareigojimai gali tapti tik siekiais. Būtent todėl ES veikia pagal daugiametę finansinę programą (DFP) - ilgalaikį Sąjungos biudžetą. Dėl dabartinės DFP, kuri apima 2021-2027 m. laikotarpį, 2020 m. susitarė Europos Komisija, Europos Parlamentas ir valstybės narės Taryboje. Nors praėjo tik šešeri metai, pasaulinė aplinka smarkiai pasikeitė, o tai rodo, kad po 2027 m. būtina skubiai parengti DFP su pakankamais ištekliais. Dabar atėjo laikas diskusijoms ir deryboms.
Pirmasis oficialus žingsnis šiame procese įvyko šiandien Strasbūre, kur Europos Parlamento plenarinėje sesijoje buvo priimtas pranešimas, kurio vienas iš autorių buvau Parlamento Biudžeto komitete. Šiame pranešime išdėstyti pagrindiniai prioritetai, kuriuos norime, kad būtų atsižvelgta į pasiūlymą dėl teisės akto dėl DFP po 2027 m. Tikimasi, kad Europos Komisija šį svarbų pasiūlymą pateiks vėliau šią vasarą. Jo patvirtinimas priklauso nuo Europos Parlamento pritarimo, kuris bus gautas po derybų su valstybėmis narėmis Taryboje, remiantis pirminiu Komisijos dokumentu. Siekiama, kad susitarimas būtų pasiektas ne vėliau kaip iki 2026 m. pabaigos. Tai, kad Parlamentas šiandien priėmė šį pranešimą, yra aiški žinia ne tik Komisijai, bet ir valstybėms narėms apie numatomą Parlamento poziciją būsimose derybose.
Tačiau kodėl pasisakoma už ambicingesnį ilgalaikį biudžetą po 2027 m., palyginti su dabartiniu? Mūsų didesni užmojai kyla dėl didėjančio iššūkių, su kuriais susiduria mūsų piliečiai, skaičiaus ir masto - iššūkių, kurių atskiros valstybės narės negali veiksmingai spręsti pavieniui. Tai - atsinaujinęs karas mūsų žemyne, tebesitęsianti klimato krizė, pasireiškianti niokojančiais miškų gaisrais ir dideliais potvyniais, plintantis nesaugumo jausmas ir blogėjančios daugelio europiečių ekonominės ir socialinės sąlygos, kylanti trečiųjų šalių prekybos karų grėsmė ir mūsų pramonės šakas kamuojančios konkurencingumo problemos, taip pat neatidėliotinas humanitarinės pagalbos poreikis visame pasaulyje, ypač atsižvelgiant į tai, kad Jungtinės Valstijos praneša apie galimą pasitraukimą iš tarptautinės arenos ir taisyklėmis grindžiamos tvarkos. Tai tik kelios iš svarbiausių problemų, kurios reikalauja mūsų dėmesio ir kurias išspręsti bus neįmanoma, jei po 2027 m. nebus gerokai padidintas DFP finansavimas.
Dabartinės DFP laikotarpis - 2021-2027 m. - jau išbandė mūsų piliečius ir įmones giliais sukrėtimais, kuriuos sukėlė COVID-19 pandemijos padariniai sveikatai ir ekonomikai, sparčiai kylančios energijos kainos, neteisėtas Rusijos agresyvus karas ir toli siekiantis jo poveikis mūsų saugumui. Skirtingai nei 2020 m., kai tik nedaugelis galėjo numatyti šiuos įvykius, dabar geriau suprantame būsimus iššūkius. Turime iš esmės permąstyti, kaip skirstome savo išteklius, ir laikytis strategiškesnio požiūrio į išlaidas.
Raginame valstybes nares, Komisiją ir visus kitus politinius suinteresuotuosius subjektus į kitą DFP pagrindinį dėmesį skirti žmonėms ir jų lūkesčiams. Tai vienintelis būdas pasiekti apčiuopiamų ir matomų rezultatų ir taip įtikinti piliečius, kad Europos projektas iš tiesų tarnauja jų interesams.
Atsižvelgdami į tai, mes, Europos Parlamento socialistai ir demokratai, siunčiame aiškų signalą Komisijai ir valstybėms narėms: maždaug 20 mln. vaikų Sąjungoje gresia skurdas ir socialinė atskirtis. Tokia padėtis yra nepriimtina, todėl reikalaujame, kad Europos socialiniame fonde+ būtų skirtas specialus biudžetas Europos vaikų garantijų iniciatyvai, kuri yra pagrindinis ES kovos su skurdu strategijos ramstis, stiprinti.
Į DFP po 2027 m. turėtų būti įtrauktos dvi konkrečios priemonės: viena skirta solidarumui stichinių nelaimių atveju užtikrinti, o kita - bendram reagavimui į krizes. Sanglaudos politika yra ir turi išlikti investicinė priemonė, kuria siekiama mažinti ekonominius ir socialinius skirtumus tarp mūsų Sąjungos regionų ir bendruomenių. Todėl turime apsaugoti sanglaudos politiką nuo nuolat kylančių krizių išsekimo ir susilaikyti nuo pakartotinio jos naudojimo kaip paskutinės priemonės, kai ES skubiai reikia lėšų ekstremalioms situacijoms spręsti.
Be to, sanglaudos politiką ir toliau turi valdyti regionų ir vietos valdžios institucijos, kurios geriausiai išmano savo gyventojų poreikius.
ES neturi pamiršti savo ūkininkų. Šis sektorius ypač pažeidžiamas infliacijos sukrėtimų, kurie labai sumažina ūkininkų perkamąją galią. Todėl raginame užtikrinti tinkamą ir nuspėjamą bendrosios žemės ūkio politikos finansavimą kitoje daugiametėje finansinėje programoje.
Kalbėdami apie ES vidaus iššūkius, turime pripažinti ir grėsmes, kylančias už mūsų sienų. Kitame ilgalaikiame Sąjungos biudžete po 2027 m. gynybai ir saugumui turėtų būti skiriama daug dėmesio. Tačiau dėl to nereikėtų mažinti lėšų ar perskirstyti svarbiausių socialinės politikos sričių finansavimo. Šią akivaizdžią dilemą - saugumas ir socialinė politika - galima išspręsti sukūrus naują tikrų nuosavų išteklių sistemą - priemonę, už kurią S&D frakcija pasisako jau seniai.
Tai ne tik užtikrins tvarų bendros ES skolos grąžinimą, bet ir garantuos Europos gebėjimą veiksmingai reaguoti į krizes ir tenkinti žmonių poreikius. S&D frakcija taip pat primygtinai reikalauja, kad būtų galima imti naujas bendras paskolas, siekiant užtikrinti, kad Sąjunga turėtų pakankamai išteklių bendrai reaguoti į daugybę iššūkių, su kuriais susiduriame, įskaitant gynybą, ir kad šį kartą Parlamentas visapusiškai pasinaudotų savo vaidmeniu šiame procese.
Galiausiai, ir tai labai svarbu, pagarba teisinei valstybei turi būti absoliuti išankstinė sąlyga norint gauti Europos finansavimą tiek pagal dabartinį, tiek pagal būsimą ilgalaikį ES biudžetą.
Carla Tavares yra Europos Parlamento narė iš Portugalijos, atstovaujanti S&D frakcijai, ir viena iš derybininkių dėl kito ES daugiamečio biudžeto po 2027 m. EP Biudžeto komitete.
